page suivante »
ÉTUDE SUR LE PATOIS LYONNAIS. 315 Marchands, ne trompons pô, vindons in confiensa ; Baillons de noutron pan à l'indigint hontou, Noutron bras ou manchot, noutron piouboïtou ; Séions lo protecteur de l'orphelin timido, L'appui dou malhérou, de l'aveuglio lo guido. Pinsons qu'in tian de fred o ne fa guère bon D'être com'e n'y a tant sin pan et sin charbon. Par tôt ce qu'est soffrant montrons-no accessiblos; Que gliou accint pitiou a noutros cueurs sinsiblos, Ârrachaïse un soupi, segu de quoquedon, Que no vaudra unjor un genèrou pardon ! Voici, du même, un chant naïf, mieux fait, ce me semble, pour s'adapter à cette langue simple dans les expressions comme dans les idées; il est intitulé : LA PRIÈRE DU MATIN DE LA FERMIÈRE Cantique. Am : Bénissons à jamais. Bénissons de lot cueur A cell'horajc préio Lo Seigneur que nos écliaire; O mon Dieu, par mon grou (1), Bénissons de tôt cueur Par noutre gints, par tous ; Lo Seigneur din sa grandeur. A ta bontô je créio. Bénissons... Los bicnhéroux, los anges, Fais que toujor je veïa Tôt c'qu'est bon, c'qu'est biau, Z'uets, bur'in mon pani ; L'omo coma l'isiau, Et, din mon laïtagi, Rediont tous se luanges, Lait, fromag'et bureïa. Bénissons, e t c . . . Bénissons.. . Ou cier et din tôt lieu Fais jitôlez avenue, Relut sa majestô; Lo fromint, le prôriais, Tôt nos dit sa bontô ; Coflô los momains naïs, Al est grand, al est Dieu. Qu'attindont noutre benne, Bénissons... Bénissons... (1) Noutron grou, mon z'omo, mon époux.