page suivante »
ÉTUDE SUR LE PATOIS LYONNAIS. 315
Marchands, ne trompons pô, vindons in confiensa ;
Baillons de noutron pan à l'indigint hontou,
Noutron bras ou manchot, noutron piouboïtou ;
Séions lo protecteur de l'orphelin timido,
L'appui dou malhérou, de l'aveuglio lo guido.
Pinsons qu'in tian de fred o ne fa guère bon
D'être com'e n'y a tant sin pan et sin charbon.
Par tôt ce qu'est soffrant montrons-no accessiblos;
Que gliou accint pitiou a noutros cueurs sinsiblos,
Ârrachaïse un soupi, segu de quoquedon,
Que no vaudra unjor un genèrou pardon !
Voici, du même, un chant naïf, mieux fait, ce me semble,
pour s'adapter à cette langue simple dans les expressions
comme dans les idées; il est intitulé :
LA PRIÈRE DU MATIN DE LA FERMIÈRE
Cantique.
Am : Bénissons à jamais.
Bénissons de lot cueur A cell'horajc préio
Lo Seigneur que nos écliaire; O mon Dieu, par mon grou (1),
Bénissons de tôt cueur Par noutre gints, par tous ;
Lo Seigneur din sa grandeur. A ta bontô je créio.
Bénissons...
Los bicnhéroux, los anges, Fais que toujor je veïa
Tôt c'qu'est bon, c'qu'est biau, Z'uets, bur'in mon pani ;
L'omo coma l'isiau, Et, din mon laïtagi,
Rediont tous se luanges, Lait, fromag'et bureïa.
Bénissons, e t c . . . Bénissons.. .
Ou cier et din tôt lieu Fais jitôlez avenue,
Relut sa majestô; Lo fromint, le prôriais,
Tôt nos dit sa bontô ; Coflô los momains naïs,
Al est grand, al est Dieu. Qu'attindont noutre benne,
Bénissons... Bénissons...
(1) Noutron grou, mon z'omo, mon époux.